,,Juodajam pienui" tapus mano dienoraščiu, jaučiu pareigą ir šiandien tarti trumpą žodį. Nežinau tiksliai ar trečiadieny ar ketvirtadieny dabar esu, matyt namai blokuoja laiko nuovoką. Nepaisant blokų, namai šiandieną buvo jaukūs. Turbūt dėl to, kad likome dviese su mažąja ir aš užėmiau viršilos vaidmenį. Viršila nebūtų viršila, jei neruoštų pusryčių-pietų-vakarienių (maistas, turiu save pagirti, buvo puikus) ar nepadėtų sesei siekti svajonės tapti balerina, organizuojant šokio pamoką ir ,,balerinos mankštą" (jei kas slapčia filmuotų pro langus, tai galėtų tapti žiūrimiausia metų komedija). Kas galėtų pagalvoti, kad namai šitaip atgyja, kai juose pasiliekam tik mes. Kas galėtų pagalvoti, kad visą dieną čia kaista vaisinė arbata ir vienas po kito lėkštėn krenta vanilinių ledų rutuliukai.
p.s. O kur dar šaldytos braškės.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą