Greta Lovisa Gustafsson

„Niekuomet nesakiau: „Noriu būti viena.“ Aš sakiau: „Trokštu, kad mane paliktų ramybėje.“ Šias frazes skiria didžiulė bedugnė."

„Dažnai pagalvoju, kodėl šalia manęs niekuomet neatsiranda nė vieno žmogaus, su kuriuo norėčiau apkeliauti visą pasaulį.“

„Daug mąstau apie mirtį. Ja viskas baigsis. Pomirtinio gyvenimo nėra. Aš juo netikiu. Visuomet buvau realistė.“

^^^^^
Gretos Garbo mintys, išpažintys ir lietūs.

Atrodo, ir visatos grožio etalonais laikomos asmenybės skęsta tokio tipo mintyse, kokiose skęstu aš.

Tarp ,,Noriu būti viena" ir ,,Trokštu, kad mane paliktų ramybėje" išties įžvelgiu nemenką skirtumą.

Čia dar įsipaišytų mano ,,ForEverAlone".
Aš nenoriu būti viena, aš tik noriu ramybės.

O ramybę, ko gero, randu tik savo koridoriuose.
Gimiau viena. Visi tokiais gimstame.
Tokiais ir mirštame.

O norėtųsi su kuo nors apkeliauti visą pasaulį.

Ramybė nereiškia apsnūdimo, nesveiko niūniavimo, tylėjimo ar litanijų.
Ramybė reiškia harmoniją.
O tai jau būna daug sunkiau pasiekiama.
Susitvarkyti su savimi, su savo maldom, ašarom ir juokais viena, tačiau susiderinti ir susipinti avataro uodegom su kita persona - visai kas kita.

,,Daug mąstau apie mirtį". Bene pripratau prie tos minties.

Sapnuoju save sergančią vėžiu, kerpantis plaukus ir gailiai verkiant.
Gaila buvo ne kūno, ėdamo baisios ligos, o plaukų. Plaukų, kuriuos šitaip auginau, auginau..
Auginau juos, o dabar tenka nukirpti. Ir niekada jau nebeataugs.

Tokie sapnai būna baisūs.
Jau geriau sapnuočiau, kaip laimiu kompiuterį VDA bendrabutyje.
O geriau ir to nesapnuočiau.

Sakoma, kad skęstantys žmonės mato žydinčias obelis.
Labiausiai gyvenime bijau nuskęsti. 

Mirtis | gyvenimaS
Gyvenimas | mirtiS

Manau žmonės turėtų daugiau mąstyti apie gyvenimą.
Apie keliones aplink pasaulį. :)

p.s. Dieve mano, ar aš tikrai iš dvitaškio ir skliaustelių surezgiau šypseną?!